Ar pastebėjote, kad kai grįžtat namo po dienos darbų, ištiesiat kojas ir žinot, kad šiandien nieko nebereikia daryti, diena lieka be pavadinimo, laikas nesuskaičiuotas? Tuo metu tarsi dingsti kažkur tarp efemeriškumo ir amžinybės. Tai - mano mylimiausias dienos metas. Pagaliau nustoju skubėti, žvilgčioti į laikrodį… Mintys bėga nesuvaržytos, nuklysta į mano sąmonės paribius (sąmonės paribiai - kaip keista…). Tuomet klausausi muzikos ir viskas tampa nesvarbu.

Dabar trūksta tik tylaus sielų pokalbio. Kai viskas ir taip yra aišku, tik žodžiais bandom suteikti kūną mintims. Mintims, kurias ir aš, ir mano pašnekovas, jau seniai žinome, kurioms galbūt ir nereikia kūno, nereikia ir tiek. Tačiau žodžių reikia man, nedaug, tik tam, kad žmogus šalia atrodytų tikras, kad jo nepaslėptų tamsa. Ar esat pastebėję, kad žmonės pradingsta tamsoje, jei būna labai ramūs?… Tuomet pradeda atrodyti, kad jau nieko nieko aplinkui nėra. Akimirką apima baimė ir būni priverstas ištiesti ranką ir paliesti savo tylųjį gyvenimo pakeleivį - kad įsitikintum jo realumu. Ir kai pirštų galiukais palieti jo odą, kai pajunti jo tikrumą - iliuzija išsisklaido. Tada gali vėl drąsiai kvėpuoti.

Laikas vis dar nesuskaičiuotas. Gera.

Jūsų Marijuka

P.S. Gaila, tačiau dabar mano tamsoje nėra nieko, ką galėčiau paliesti. Tamsu ir šalta. Ateik.

Ar žinot, koks jausmas, kai iš pačio mieliausio sapno tave pažadina? Bjauru. Bet ar žinot, kaip baisu, kai suprati kaip netikėta tau yra tai, ką sapnavai ir kaip gailiesi, kad tai nėra realu. Man taip nutiko šį rytą ir visą dieną vaikštau tarsi pritrenkta. Kvailiausia, kad tai padėjo man kai ką suprasti, jei ne suprasti tai bent apmąstyti…

Ir dabar gyvenimas vėl tarsi sujudo - atsirado kažkoks postūmis - tarsi kažkas būtų pastūmęs ir taip padėjęs pajudėti iš visiško sielos sąstingio. Matyt, gerai sako išmintingi žmonės - jei nori jaustis laimingas turi jaustis įsimylėjęs. Gali būti, kad aš to nesąmoningai dažnai siekiu. Susirandu kažkokį objektą ir kažkokiu būdu pajuntu, kad jį įsimyliu. Negalvokit, kad specialiai surandu kažkokį vaikiną (nepatinka man medžioklė) - tiesiog pastebiu jį kur nors. Pradedu galvoti apie jį… Na, patys viską žinot. Ir taip kol išblėsta jausmas. Tada nugrimztu į stagnaciją. Iki kito karto.

Pagalvojau, kad gal aš taip nuo ko nors bėgu. Ir ši mintis mane gąsdina, jaučiu, kad tikrai taip gali būti. Kartais tai net atrodo juokinga. Negalvokit, kad skundžiuosi. Man patinka įsimylėti. Ilgainiui išmokau šių jausmų neatskleisti, tad niekas nelieka įskaudintas….

Jaučiu, kad žiauriai nusišnekėjau šį kartą. Bet ką darysi - bandžiau greitai išdėstyti mintis, kurios neleis man užmigti. Tikiuosi, kad mane supratot.

Nuoširdžiai Jūsų
Marijuka

Neseniai mokiausi apie Prarastąją kartą - na žinot, rašytojus, kurie grįžę iš Pirmojo pasaulinio karo nusivylė visuomene ir nebegalėjo į ją grįžti. Ir aiškiai supratau, kad tokia karta buvo ne viena. Baisiausia, kad ir manoji yra tokia pati. Tikriausiai, ir mano vaikų bus. Kaip taip niekinga - mano kartos praradimai. Juk netekome bendravimo, atrtumo, beveik ir vieni kitų. Kodėl? Tai pakeitė mūsų mielas bičiulis kompiuteris. Kvaila, bet jau nuėjom taip toli, kad kelio atgal nematyti. Galim tik šiek tiek pakeisti ateitį. Bet turim tai daryti dabar. Palinkėkit sėkmės.

Ir štai aš sėdžiu čia ir dėstau Tau, virtualusis skaitytojau, mintis, kurias (ačiū Dievui) jau ne kartą išsakiau draugams. Tačiau tai vis tiek nepalieka. Norisi kalbėti ir kalbėti apie tai, nes prarasti yra labai baisu. Užtenka perskaityti S.Parulskio romaną “Trys sekundės dangaus” ir suprasi, kaip tai baisu. Tik ką daryti, kad nesijausčiau praradusi?… Šito kol kas nežinau…

Ir vėl aš, nežiania ko pasiilgusi, šaukiu Tavo vardą į naktį. Prašau, ateik ir paguosk. Aš pasiilgau. Pasiilgau.

Jūsų nenuosekli
Marijuka

Pasakykit, kodėl toks nuostabus gervių klyksmas mišką paverčia gūdžiu, kodėl jis toks liūdnas? Ir kaip gražiai jos skrenda, bet atrodo tarsi kažko netekusios. Ar esat matę kylančias gerves?…

Dar kartą prakeikiau emigraciją - išvyko U.U. Ir žinau, kaip man jos trūks. Nors apyrankė visą laiką ją primena. Tik skaudu, kai mylimas žmogus yra toli toli.

Keista, laukiu mokslo metų, bet kartu ir bijau. Juk jie bus paskutiniai man. O taip nenoriu palikt tos mokyklos. Radau čia savo vietą ir žmones, su kuriais gera. Ech. Kaip greitai aš užaugau, mama.

Ir aš vėl sapnavau tą pabučiavimą… Tai kelia šypseną ir nusistebėjimą - aš niekada tiek nesapnuoju. Tačiau tai gerai - visada malonu prisiminti tokius dalykus. Ir kuo daugiau, tuo geriau.

Ateik, Naktie… Pasakyk man, ką pamiršau.

Marijuka

Klausau Vytauto Kernagio dainų ir apima ramybė, prisiminimai tarsi rasa nusėja mažais lašeliais širdį. Toks tykus mano vakaras, o kokių būta… Cigaretė su Austėja ir keistas pokalbis (kaip pasiilgau Tavęs, mieloji). Spontaniškas bučinys, kurį sapnuoju. Senas draugas, kurio negaliu pamiršti (ir gerai). Dulkėtos pakelės. Valtis, kurią taip puikiai irklavo A. ir B., kuri mojavo nuo tilto… Ir dar daug daug dalykų. O kiek dar nespėta - geriau nė nepradėti vardinti.

O man…man ilgu. Nežinau, ko ilgiuosi. Gal pačios savęs? O gal aš kaip ta Onulė iš Kernagio dainos? Kuriai visko buvo gailu. Aš jau nebežinau. Ir nereikia… Ilgesys mane paliks - rytoj, o gal poryt. Visada palieka (ir sugrįžta).

Taip norisi dalinti save - regis turiu tiek daug švelnumo savy, kad galėčiau apgobti juo tiek žmonių. Gal tokia mano misija?… Nors kartais viskas pabosta ir pasidaro svetima, pradeda kelti šleikštulį. Tuomet bijau pati savęs, nenoriu niekam nieko sakyt. Tada ateina ilgesys - kaip dabar - ir mane išgydo.

Belaukianti išgijimo
Marijuka

Pasiilgau… Pasiilgau S., kurį pažinojau taip trumpai, bet buvo gera kartu su juo. Dabar veidą iškreipia skausminga šypsena, kai prisimenu, kad sėdėjom mokykloj, kol sargas mus išvarė… Kaip naktį nemiegojom, kaip jis pasivogdavo antklodę ir man šaldavo kojos. Ir gera buvo žinoti, kad jis galvoja apie mane. O dabar aš tik sau sakau, kad nereikia man jo ir bijau suprati, kad labai ilgiuosi. Ir žinau, kad širdis tyliai tyliai mane graužia - kas būtų buvę, jei jis vis dar būtų šalia? Tai neteisinga… Norėčiau pamatyti jo akis.

O tu, Žvėriuk, kiek kartų mane skaudinai, pats to nežinodamas? Kai pirmą kartą su tavim atsisveikinau, maniau, kad niekada Tavęs nebepamatysiu. O likimas po metų Tave man sugrąžino. Ir būdavo labai gera kalbėti, stebėti, kaip rūšiuoji kojines arba išprovokuoti Tave grumtynėms… Ir tada vėl išvažiavai, prisimenu, kaip norėjau neverkti Tave apsikabinus, bet ne man tokie žygiai. Verkiau, o Tu juokeisi. Sakei, kad esi laimingas. O dabar ir Tu mane palikai. Prašiau, kad nepamirštum. Aš tavęs niekada nepamiršiu…

Velniop emigraciją

Marijuka

Mano sieloje dabar laksto palaida avių banda - jos ten kelia chaosą. Ir nėra jokio aviganio, kuris jas sugebėtų suvaryti į aptvarą… Sakot, kas per metafora? Bet tikrai taip jaučiuosi. Manyje chaosas. Niekaip nesugebu susitvarkyti. Na, tikriausiai man reikia išsimiegoti - rytoj viskas atrodys geriau. O kol kas mane gelbėja muzika. Ir draugai (esu velniškai laiminga, kad juos turiu).

Ieškau savyje žodžių, kurie galėtų apibūdinti tai, ką dabar jaučiu. Bet kaip surasi žodžius apibūdinti tam, ko nesupranti? Juokingiausia, kad žinau, kas galėtų man padėti. Nors negaliu to gauti - ne nuo mano valios tai priklauso. O jei ir negausiu - ne taip ir svarbu. Džiaugiuosi gavusi tai, kas mane ir “susargdino”. Tik kaip padėti susigulėti jausmams?

Jaučiu, kad mintys sukasi tik apie vieną ir tai neleidžia parašyti normalaus įrašo - žodžiai nesilieja kaip visada. Toks jausmas, kad mano mylimas, seniai pramintas kelias dabar aplytas ir juo sunku eiti. Juk ir Jums taip būna? Na, žinot, kai tai, kas buvo lengva staiga tampa nepakeliama, sunkiai įvykdoma, nesuprantama. Va, ir mano mintys šokinėja, neklauso manęs. Vaizduoja kažkokį laukinį mustangą.

Regis, visada būnu laiminga. Dėl smulkmenų - man nereikia didelės laimės. Tik kartais, akimirkai ar dviem, aš pamirštu, kaip reikia džiaugtis tais mažais dalykeliais. Tuomet viskas griūva. Ir reikia iš naujo mokytis. Šiandien vėl tokia diena. Aš vėl mokausi…

Meldžiu, nė akimirkai nepamirškit, kaip džiaugtis mažais dalykais.

Nuoširdžiai
Marijuka

Vasara bėga nesulaikomai, o aš nepakeičiamai, apgailėtinai, gėdingai nuo jos atsilieku. Istorija tokia pati, kaip ir visada, net gėda sakyti… Tiesiog man trūksta laiko. O štai už lango jau sirpsta slyvos - tai ženklas, kad vasara jau daugiau nei įpusėjo. O jos, supraskit slyvos, nė nesiteikė pranešti, kad jau laikas joms sirpti. Būčiau bent morališkai pasiruošusi. Tačiau ne, joms reikėjo mane prigriebti, sučiupti visiškai pamiršusią laiko tėkmę… Matyt, nusipelniau.

Apima baimė, kad taip nesulaikomai prabėgs ir mano gyvenimas. Nepranešusios ant rankų pasirodys senatvinės dėmės ir pajusiu, kad be lazdos vaikščioti sunku. Tikriausiai taip ir bus. Tuomet, kaip vienas Čechovo pjesės veikėjas pasakysiu “jau pasenau, o jausmas lyg visai ir negyvenau”… Na, bet kas čia per tema? Nėra ko liūdėti, kai viskas aplink taip gražu.

O į mano širdį vėl po truputį grįžta seniai patirtas pilnumo jausmas, lyg man nieko netrūktų. Nesinori manyti, kad tai trumpam (kad laikinai esu įsitikinusi). Noriu taip tobulai jaustis kuo ilgiau. Šypsotis ir juoktis. Prašau prašau, bent šį kartą… Gal viskas bus taip, kaip paslapčiom svajoju. Juk tai taip nedaug. Net pačiai juokinga, kaip drebu, kad neprarasčiau to, ko ir neturiu. Gal tai godumas? Noriu turėti daugiau… Kas čia dabar žino. Gal per daug pasiilgau to, ką senokai atradau ir dar seniau praradau (supraskit, praradau dar neatradusi).

Na, užteks čia mano baimių… Žmonės, neleiskit vasarai pabėgt nepastebėtai.

Jūsų

Marijuka

Šiandien pas draugę radau muziką, kurios klausiau gal prieš keletą metų. Keistas jausmas, nes ji nebesukelia jokių jausmų. Tik taip pat gerai skamba. Ir vėl pakelia sielą į dangaus žydrynę - toks be galo malonus jausmas. Vėl atradau tai, ką jau senokai buvau pamiršusi. Kažko vis dažniau į BLOGą parašyti traukia. Tai vėl kažkokia nostalgija. Nors ne. BLOGas juda kartu su manimi. Net priverstinai teko atsisakyti taip numylėto juodo šablono. Tačiau ir šitas man patinka. Gal net panašesnis į mane (na, tai ką rašau).

Laiškas dar neišsiųstas, bet turiu pasiteisinimą - neturiu adreso, o to žmogaus nesusitinku. Taigi… Vis dar pagalvoju, kad jis manęs nesupras ir, kad šis laiškas veluoja mėnesį. Aš kokį mėnesį pavėlavau jį išsiųsti. Tačiau tiek laiko man reikėjo suprasti. Jaučiu, kaip susijaukė jausmai, bet žinau, kad tai netruks ilgai… Ir vėl galėsiu būti rami. Manau, kad kai išsiųsiu laišką pasijusiu geriau.

Kažkodėl vėl atsiminiau BLOGerį, kuris vadinosi Kenshin (beje, tai vienas mylimiausių mano anime herojų). Taip norėčiau sužinoti, kaip dabar jis laikosi. Pasiilgau pokalbių su juo. Matyt, jis man buvo svarbesnis, nei tuomet suvokiau. Kartais taip pasiilgstu žmonių, kurių jau seniai mano gyvenime nebėra. Tai iš dalies geras jausmas. Ir, galiu tai pasakyti, jaučiuosi laiminga…

Nuoširdžiai

Marijuka

Kiek laiko sakiau sau, kad nebreikia man jo, kad nieko nereiškia jo vardas? Mėnesį? Du? Taip, apie du mėnesius… Ir kas iš to? Vakar supratau, kad tik melavau sau ir kietiems. Tačiau galiu pažvelgti tiesiai į pasekmes - bijau parašyti jam ir paklausti, kaip jis gyvena. Ne ne, negalvokite, kad išsiskyriau su vaikinu ar ką. Tiesiog pradėjau kurti santykius, gal draugystę, gal kažką daugiau, bet jie, vargšeliai (supraskit, santykiai) susilaukė sumintos sraigės likimo. Liūdna ar ne? Na, bent sraigės man tikrai turėtų pritarti. Šiandien viską išklojau laiške. Prirašiau daug, bet toks jausmas, kad nieko nepasakiau. Papasakojau jam, kaip jaučiausi ir kaip viskas atrodo dabar. Dar nežinau ar parodysiu jam tai. Juk sumintos sraigės kažkur dingsta ir mes jas pamirštam, kad ir koks šlykštus jausmas būna, kai pajunti tą kiauto trekštelėjimą po padu…Tai ar mano jausmai neturėtų kažkur dingti? O gal juos reikia parodyti? Taip, gal tada jie pradings… O jei sumintos sraigės niekur nedingsta? Tiesiog mes jų nematom?… Tada lieka tik susidegint, anot mano klasiokės B.

Kiek žodžių ir minčių manyje šį vakarą, kad net nežinau ar užmigsiu… Visos apie jį vieną. Tas laiškas viską taip sujudino - prireiks laiko, kol nurimsiu. Tačiau dabar žinau, kaip jaučiuosi iš tikrųjų - be jokių apgaulių. Bus lengviau tvarkytis. Be to, kai parašiau palengvėjo. Ar esat kada bandę parašyti tokį laišką, kuris padėtų Jums patiems susivokti savyje?… Pabandykit, jei kada jausmai liesis per kraštus, o neturėsit, kaip juos nukreipti.

Mieli skaitytojai, prašau, neapgaudinėkit savęs. Nieko gero neišeina.

Jūsų Marijuka