Keista, kaip kartais viskas greitai pasikeičia. Dar atsikėlusi ryte jaučiausi tarsi ant sparnų, o dabar…galima sakyti, kad man juos tiesiog pakirpo. Kaip nenorėjau sulaukti tos akimirkos, bijojau jos. O ji, niekšė, atėjo neperspėjusi. Ir taip mažasis Marysliukas sėdi paniuręs ir paskendęs savo mintyse, apsuptas (tarsi auros) keistos muzikos. Ir labiausiai mane trikdo tai, kad čia, regis, nė nėra ko liūdėti, niekas nesibaigė, nes nebuvo ir prasidėjęs. O aš jaučiuosi lyg kažko netekusi. Kodėl mano vargšė siela taip save kamuoja? Juk viskas buvo aišku jau ankščiau. O taip, mano didžiausia problema - neigimas (tyliai nusijuokiu)… Niekada negaliu tiesiog suprsit, kad viskas aišku, kad nereikia pradėti, to, kas nesibaigs gerai (arba ko išvis neišeis pradėti). Taip taip. Mano sielą pažymėjo dar vienas nusivylimas. Nėra ko kaltinti - tik save.

Bet Marysliukas negali leisti sau liūdėti - reikia pakelti savo nosytę aukščiau, nes tikrai neverta tokią dieną temdyti savo pačios ašarom. Ir dar priedo vargšus, niekuo nenusikaltusius žmonės kankinti savo verkšlenimais.

O džiaugtis aš tikrai turiu kuo - jau vien ko vertos mano nuostabiosios draugės. Ir ką be jų daryčiau. Kartais tik jos ir neleidžia pabėgti ir užsidaryti. Nors pačios to tikriausiai nenujaučia. Ech, kaip myliu jas. Beje, dar vienas džiaugsmas - šiandien antroji vasaros diena. Ši mintis verčia nusišypsoti. Taip gera, kai  oras nuostabus, o į mokyklą važiuoju dviračiu. Ir nėra pusės pamokų.

Koks keistas gyvenimas, kai esi Marysliukas…

Su meile,

Jūsų Marijuka

Aš žadėjau vėl rašyti dažnai. Žadėjau žadėjau.. Tiek iš tų pažadų, bet bent dabar sukurpsiu ką nors apie savo gyvenimą. Nors ką čia apie jį pasakoti - statistinis jaunuolis gyvena beveik taip, kaip aš. Ir nieko čia nepadarysi. Žinoma, mano pašėlusioje galvoje sukasi begalė planų, minčių. Jaučiu poreikį kai ką įgyvendinti. Ir tai labai geras jausmas - jaučiuosi gyva. Ar kas gali būti geriau?

Atėjęs pavasaris mane nustebino - burbėjau, kad jo nėra, o štai jau žydi alyvos už lango, savaitgaliais pjaunu žolę. Keista, bet nebejaučiu, kaip teka laikas. Tik neseniai supratau, kad šiandien penktadienis. Sakot, meluoju, bet man nereikia į mokyklą, ir visai pamiršau, kodėl. Tad atsibudau ir nuoširdžiai galvojau, kad jau savaitgalis. (Beje, palai šaunu, kai supranti, kad liko dar dvi dienos dykinėjimo). Ir kodėl aš vis šypsausi?

Ach ach, nejau jau praėjo tiek daug laiko. Regis, atsimenu save žiemą su žmogum, kurio jau taip seniai nėra šalia. Keista, bet tai atrodo buvo vakar. Jau nekalbu apie draugės gimtadienį, kuris man kai ką padovanojo. Kur dingo laikas??? Atrodo, šis klausimas dažnai kartojasi mano BLOGe, bet tik todėl, kad pati negaliu išsiaiškinti ir jis manęs nepalieka ramybėj.

O mano širdy gyvena laimė. Kažkur giliai smegenyse laukiu, kol ji dings, išsikraustys… Bet taip to bijau. Regis, net mano draugės sako, kad aš pasikeičiau. TIksliau atrodau atsigavus. :) O pavasarį man tai nebūdinga, nes tokiu metu paprastai jaučiuosi pavargus (kaip ir daugelis moksleivių). O dabar… Negaliu liautis šypsotis, visiems stengiuos būti gera, visus myliu. Juokiuosi. Ir taip iš širdies, kad My little firend juokiasi iš to, kaip juokiuosi. Gėris.

Ir žinot ką? Gyvenimas nuostabus. Tikiuosi Jūs tai jaučiat…

Jūsų Marijuka

P.S. Martynai, tikiuosi tau patiko. ;) Atleisk, kad viskas čia taip padrika..

Šiandien parėjau namo pėstute - negalėjau atsispirti saulei. Regis, pagaliau atėjo mano išsvajotasis pavasaris. Dabar sėdžiu balkone, šuo nosimi nuseilėjo ekraną, bet užtat saulutė šildo man kojas. Ir paukštukai taip arti čiulba. Pagaliau nebereikia klausytis varnų kranksėjimo, kuris žiemos rytais tau praneša, kad esi ne vienintelis, kuriam šalta. Taigi, šiandien gera.

Eidama namo pasijutau tarsi įsimylėjusi - šypsojausi visiems, norėjau šokti (nors niekas be manęs negirdi, ko aš klausausi), džiaugiausi viskuo… Pagaliau tokia laimė užliejo širdį. Negaliu apsakyti. Manau, kad mane supranta tie, kurie ir patys yra tai patyrę. Atsiminiau tuos senokai mane palikusius pavasarius, kai viskas atrodė kitaip… Atsiminiau tuos du pavasarius, kurie priklausė ne man, tiksliau, kuriuos dalinausi su dviem nuostabiais žmonėmis. Ir ypač vieną. Kai tiek daug buvo visko pasakyta. Kai kalbėjau ir klausiau. Tai buvo taip nuostabu. Negaliu patikėti, kad tai buvo taip senai. Šiandien pagavau save stovint ten pat ir taip pat, kai kartą, kai kalbėjau su Juo. Kaip tada viskas buvo paprasta, kiek tuo metu manyje buvo ilgesio - ilgėjausi nepatirtų dalykų, kurie dabar man jau pažįstami, tačiau ir vėl pasiilgti. Nors dabar kai kas kitaip. O manyje tiek meilės, kurią trokštu atiduoti…

Jau ir nebežinau ar viskas taip gerai, kaip man atrodo, bet taip noriu džiaugtis. Jaučiuosi taip, lyg mano siela skrajotų kažkur aukštai aukštai… Stebiu, kaip saulė slenka mano balkonu, jaučiu, kad greitai reikės eiti į kambarį, nes pasidarys šalta. Tačiau siela jau įaudrinta gėrio ir niekaip negalės nurimti. Manau, kad šiandien mano misija skleisti džiaugsmą ir meilę. Ir jau žinau, kaip tai padarysiu. Gal bent keletas žmonių nusišypsos plačiau. Norėčiau, kad taip būtų visada. (Neklauskit kaip)

Nenusakomos laimės apimta

Jūsų Marijuka

Šiandien pagalvojau, kad mano įprotis vietoj “labas” dažnai pasakyti “mau” yra ganėtinai blogas. Gan keistokai tai skamba, bet niekam jis nekliūna. O štai šiandien vos vos nemiauktelėjau Sigitui Prulskiui. Nežinau, ką jis būtų pagalvojęs, bet nenoriu to ir sužinot. Taigi, nusprendžiau mažiau miauksėti ir tvardytis. Taip sakant, mažinsiu. Žiūrėsim, kas bus.

Kaip jau supratot, buvau Sigito Parulskio knygos pristatyme. Jau senokai joks žmogus man nepaliko tokio įpūdžio - jis nuostabus. Regis, tik išėjusi iš O.Koršunovo “Hamleto” tiek daug galvojau ir kalbėjau, negalėjau jo išmesti iš galvos. O štai tik vienas žmogus, atsakinėjantis į klausimus apie savo knygą, tik pokalbio pabaigoje atsikratęs kažko, kas jį kamavo (ar jam buvo nemalonu, ar drovu - vienas S.P. težino) ir ėmęs laisvai bendrauti. Tas, kurio eilėraščiai turi tokio rupumo, kurį galima pajausti. Ach… Regis, susižavėjau rašytoju. O kai pagalvoju, kad buvo metas, kai maniau, kad Lietuvoje nėra jokių įdomių rašytojų. Kaip aš klydau (nors tai žinojau jau seniau).

Marysliukas šiandien trokšta būti mylimas (suprask, tai aš)… Taip noriu šilumos, gal tiesiog prisiglausti. Aišku, panorėsiu ir praeis. Bet vis vien. Ir pati noriu būti švelni. Jau kai U.U. mane taip stipriai šiandien apkabino buvo taip gera. Nors iš proto eik. O tokia diena pasitaikė, kai nebuvo progų man pasireikšti tokiu būdu. Ach. Belieka tik atsidusti ir pasilaikyti visą tai savyje ir tikėtis, kad niekur mano švelnumas nedings (konkrečiai, kad neišskristų per vandenyną…).

Beje, kur pavasaris? Taip pasiilgau jo. Šiandieninė saulutė pašildė ir jau širdy gėlės skleidžiasi. O kas bus jei vėl atšals? Nenoriu… Taigi, reikia guostis paukščiais, kurie jau čiulba ir, tikiuosi, nenustos. Greičiau, greičiau, pavasari!!!! Ateik…

Marijuka.

Šiek tiek permainų mano BLOGe. Pagalvojau, kad jau pats laikas kai ką pakeisti. Dabar čia tapo mieliau. Net smagiau grįžti. Gal ir rašyti bus geriau. Tikiuosi to. Nes kai pavasaris toks, kad sninga ir tiek, tai norisi meilumo, tokio švelnumo ir šilumos.

Pastaruoju metu man sunku susivokti savo jausmuose. Draugas jau mėnesį JAV ir logiškai galvojant, tai nebėra ko ir tikėtis iš tų santykių. Tačiau jei jis neparašo laiško, jaučiu, kad trūksta jo ir pasiilgstu. Tačiau yra minčių apie kitus vaikinus ir, kartais, net labai realių. Bet kažkur kažkas viduje mane graužia ir tai tikrai ne skrandis. Nesuprantu, ko aš noriu. Gal tiesiog šiuo metu nieko nedarysiu, leisiu viskam vykti savo eiga. Tada viskas turi paaiškėti.

Keista, bet dabar jaučiuosi laiminga. Man gera gyventi ir net nepykstu ant snaigių, kurios netirpsta ir priešinasi pavasario artėjimui. Išties nežinau iš kur ta laimė, bet ir nenoriu žinoti. Man gera ir be to. Tiesiog noriu pasimėgauti, nes iš patirties žinau, kad ilgai taip tęstis negali. Na, čia ne pesimizmas. Tiesiog visada kas nors atsitinka (be to, kaip žinotum, kas yra laimė, jei visada taip jaustumeis?).

Šiandien dar viena diena, kai beveik nesimokiau, nes beveik nebuvo pamokų. Jaučiuosi, kaip tie vaikai, kurie bėga iš pamokų ir paskui jau nebegali visose sėdėti. O man vis nebūna kokio mokytojo ar tiesiog atostogos arba koks karantinas. Ir štai jau nebenori būti mokykloj. Ir gerai. Šiandien ėjom su draugėm čiaužyti ir šiaip šauniai paplepėjom. Tai taip gerai dabar jaučiuosi. Tiesiog gera.

Tokia linksma gaida ir baigsiu šį įrašą. Laukim pavasario.

Jūsų Marijuka

Nujaučiu, kad vasarį verksiu. Nujaučiu, kad pasiilgsiu. Net labiau nei norėčiau. Ir jokios kitos išeities neturiu. Tik ilgėtis ir tikėtis, kad visagalis internetas padės bent kartais su jais pakalbėti. Bet susirašyti laiškais ar kalbėti per Skype (net ir vaizdo pokalbiu) ne tas pat, kaip žiūrėti į akis, užuosti, jausti artumą. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turi.

O dabar klausau nuostabios muzikos, bandau atsipalaiduoti. Regis pavyksta. Nors jaučiu, jog norisi padaryti kažką TOKIO… Oi oi, sunkus jausmas. Bet gera dar kažko norėti.

Visada Jūsų
Marijuka