Ar pastebėjote, kad kai grįžtat namo po dienos darbų, ištiesiat kojas ir žinot, kad šiandien nieko nebereikia daryti, diena lieka be pavadinimo, laikas nesuskaičiuotas? Tuo metu tarsi dingsti kažkur tarp efemeriškumo ir amžinybės. Tai - mano mylimiausias dienos metas. Pagaliau nustoju skubėti, žvilgčioti į laikrodį… Mintys bėga nesuvaržytos, nuklysta į mano sąmonės paribius (sąmonės paribiai - kaip keista…). Tuomet klausausi muzikos ir viskas tampa nesvarbu.

Dabar trūksta tik tylaus sielų pokalbio. Kai viskas ir taip yra aišku, tik žodžiais bandom suteikti kūną mintims. Mintims, kurias ir aš, ir mano pašnekovas, jau seniai žinome, kurioms galbūt ir nereikia kūno, nereikia ir tiek. Tačiau žodžių reikia man, nedaug, tik tam, kad žmogus šalia atrodytų tikras, kad jo nepaslėptų tamsa. Ar esat pastebėję, kad žmonės pradingsta tamsoje, jei būna labai ramūs?… Tuomet pradeda atrodyti, kad jau nieko nieko aplinkui nėra. Akimirką apima baimė ir būni priverstas ištiesti ranką ir paliesti savo tylųjį gyvenimo pakeleivį - kad įsitikintum jo realumu. Ir kai pirštų galiukais palieti jo odą, kai pajunti jo tikrumą - iliuzija išsisklaido. Tada gali vėl drąsiai kvėpuoti.

Laikas vis dar nesuskaičiuotas. Gera.

Jūsų Marijuka

P.S. Gaila, tačiau dabar mano tamsoje nėra nieko, ką galėčiau paliesti. Tamsu ir šalta. Ateik.